Nuo šiaurės pašvaistės iki švabų: kalbinė transformacija su humoru!

Nuo šiaurės pašvaistės iki švabų: kalbinė transformacija su humoru!

Ką daro Holstineno elnias, kai po 25 metų, praleistų Švabijos Ostalbe, jai susidaro įspūdis, kad ji visiškai mutavo į švabę? Būtent apie tai savo straipsnyje „Schwäbische Post“ kalba autorė Alexandra Rimkus. Ji ne tik atskleidžia savo pačios kalbinę transformaciją, bet ir tai, kaip glaudžiai kalba yra susipynusi su tapatybe.

Kelionė prasideda kasdieniais pusryčiais. Kai Rimkus ima vyniotinius, pasigirsta sakinys „Ištrauki sviestą iš šaldytuvo?“ ištaria, ji staiga supranta, kad vietoj „mirti“ vartojo „den“. Šie maži kalbiniai spąstai veda į stebėtiną tylą prie stalo. Jos pačios parinkti žodžiai atskleidžia ne tik šiaurės vokiečių akcentą; tai kelia klausimus apie savo tapatybę ir prisitaikymą prie naujos aplinkos.

Kalba kaip tapatybės liudijimas

Kaip visi žinome, kalba yra svarbi asmenybės dalis. Pasak Goethe's instituto, tai yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Atrodo, kad žmonės suvokia save ne tik per savo kilmę, bet ir per kalbėjimo būdą – ar tai būtų tarmės, ar tam tikrų žodžių pasirinkimas. Autorė taip pat jaučia stiprėjantį ryšį su švabų kalba, kai savo WhatsApp žinutėse naudoja „Grüßle“. Tokie ypatumai formuoja ne tik socialinį kontaktą, bet ir vidinį daugiakalbiškumą – sąvoką, nusakantį, kaip kalba kinta priklausomai nuo socialinio konteksto.

Regione aplink Švabų Ostalbą klesti tarmės. Kita vertus, Šiaurės Vokietijos tarmės, kur standartinė vokiečių kalba kalbama su nedideliu akcentu, yra mažiau ryškios. Pietuose daugiau nei 70 procentų kalba dialektu, o šiaurėje dažnai mažiau nei 30 procentų, kaip teigia Vokiečių kalbos asociacija.

Tarmių įvairovė

Tarmės yra ne tik kalbinis reiškinys, jos atspindi ir regionines tapatybes. Pavyzdžiui, Austrijoje vokiečių kalba vyrauja kaip bavarų kalbos atmaina su unikaliais posakiais. Ši įvairovė yra kultūrinis praturtinimas ir parodo, kaip skirtingai save apibrėžia kalbų bendruomenės. VDS skatina tarmių puoselėjimą ir parodo, kad skirtingų tarmių mokymasis ir vartojimas yra įdomios kultūrinės tapatybės dalis.

Savo apmąstymuose autorė Rimkus reflektuoja, kad kalbama ne tik apie naujų kalbinių ypatumų priėmimą, bet ir apie gilesnį ryšį su gimtine. Jų pirmenybė lęšiams su špagatu ir Maultaschen su bulvių salotomis (be majonezo!) byloja apie sėkmingą integraciją į regiono maisto kultūrą. Nepaisant visų pokyčių, jos Šiaurės Vokietijos kilmė išlieka jos pase. Ji didžiuojasi abiem tapatybėmis: pase – šiaurės fryza, širdyje – švabe.

Kalba ir tapatybė yra dinamiška sąveika, kuri nuolat atsiskleidžia kasdieniame gyvenime. Sakinys „Ar ištrauki sviestą iš šaldytuvo? yra ne tik banalus klausimas, o per metus įvykusios transformacijos rodiklis.

Rimkaus istorija rodo, kad mes niekada nesame visiškai vieni ar kiti. Kalbinė transformacija yra įdomus procesas, kuris nuolat verčia žmones iš naujo apibrėžti savo tapatybę. Tai gyvumo ir pokyčių ženklas, kuris tampa matomas kasdienio gyvenimo viduryje ir kurį reikia įvertinti.