Arkivyskupas Gohas: Tradicija susitinka su pokyčiais – Eucharistijos išgyvenimas nauju būdu!
Singapūro arkivyskupas Gohas pabrėžia atvirumo būtinybę švenčiant Eucharistiją ir tradicijų bei pokyčių balansą.

Arkivyskupas Gohas: Tradicija susitinka su pokyčiais – Eucharistijos išgyvenimas nauju būdu!
Gyvoje diskusijoje apie katalikų liturgiją Singapūro arkivyskupas Gohas parodo, kad yra atvirumo ir pažangos šalininkas. Naujausiame kreipimesi jis ragina tradicionalistus katalikus apsvarstyti Eucharistijos raidą per pastaruosius 2000 metų. „Ištikimybė praeičiai taip pat reiškia pokyčius“, – sako Gohas, kuris pabrėžia, kad svarbios ne tik apeigos ar šventės forma, bet ir asmeninis susitikimas su Dievu.
Gali būti manoma, kad ypač tradiciniams katalikams gresia pavojus nepastebėti pagrindinių Eucharistijos elementų, sakė Gohas. Šventės tipo koregavimas nekeičiant esminių komponentų yra būtinas, kad bažnyčia išliktų aktuali šiuolaikiniame pasaulyje. Pasak domradio.de, tai labai svarbu, jei norite atpažinti laiko ženklus.
Tradicijos ir raida
Tridento Mišios, dar žinomos kaip tradicinės lotyniškos apeigos, turi gilesnes šaknis, siekiančias apaštališkąją tradiciją. Ši mišių forma buvo kodifikuota XVI amžiuje po Tridento susirinkimo popiežiaus Pijaus V. Nors daugelis mano, kad tai svarbus tiltas į šventumą, 1962–1965 m. Vatikano II Susirinkimas paskatino atnaujintą liturgiją, daugiausia švenčiamą liaudies kalba, nors lotynų kalba buvo leidžiama, kaip nurodyta catholicus.eu. valios.
Pastaraisiais metais Tridento Mišios, kurios tuomet buvo plačiai naudojamos kaip nepaprasta forma, patyrė nepaprastą atgimimą – ypač tarp jaunų tikinčiųjų. Daugelis katalikų mano, kad šios Mišios yra dvasinio praturtėjimo šaltinis. Liturginis grožis, pabrėžiamas grigališkojo choralo ir kruopštaus gestų, išskiria garbinimo formą nuo modernesnių, į bendruomenę orientuotų švenčių. Tai sukuria galingą paslapties ir baimės jausmą.
Šventosios Mišios ir jų prasmė
Šventosios Mišios yra pagrindinės eucharistijos Romos Katalikų Bažnyčioje. Ji iš esmės padalinta į dvi pagrindines dalis: „Žodžio liturgiją“ ir „Eucharistinę liturgiją“. Šventę užbaigia atidarymo ir uždarymo apeigos. Žodis „Mišios“ iš pradžių kilo iš lotyniškos atleidimo formulės „Ite, missa est!“, o tai reiškia kažką panašaus į „Eik, jis išsiųstas“, – aprašoma Wikipedia.
Įvairios formos apibūdina katalikų gyvenimą ir pamaldas, kurioms vadovauja įvairios tarnybos, tokios kaip vyskupas, kunigas ir diakonas. Mišias galima švęsti ir individualiai – nepriklausomai nuo kongregacijos – tai pabrėžia Romos liturgijos lankstumą. Be to, dalyvavimas sekmadienio Mišiose katalikams yra privalomas ir yra pagrindinė religinės praktikos dalis.
Diskusija apie mugės pritaikymą ir tradicijos bei modernumo pusiausvyrą tebevyksta. Galiausiai Eucharistijos šventimas pasirodo esąs gyvas katalikų bendruomenės elementas, kuris turėtų žengti kartu su laiku neprarasdamas savo šaknų.