Saro kraštas: kodėl 1955 m. Saro statutas suformavo istoriją

Saro kraštas: kodėl 1955 m. Saro statutas suformavo istoriją

Vargu ar kuris nors skyrius vokiečių ir prancūzų istorijoje yra toks sudėtingas kaip Saro kraštas. Mintinis eksperimentas apie hipotetinę Saro krašto raidą, jei gyventojai būtų balsavę už Saro statutą 1955 m. referendume, kelia įdomių klausimų. Pavyzdžiui, Saarbrücker Zeitung straipsnis skatina spėlioti, ar Saro kraštas galėtų būti panašioje padėtyje kaip ir Liuksemburgas šiandien, jei jis būtų tapęs nepriklausomai administruojamu regionu, o ne aneksuotas Vokietijos Federacinės Respublikos. Tačiau ši idėja kelia tam tikrų sunkumų.

Šios prielaidos priešininkai pateikia keletą argumentų. Svarbu tai, kad kitos šalys taip pat būtų pareiškusios pretenzijas ES institucijoms. Be to, kaip gerai žinoma, Liuksemburgas turėjo daugiau galimybių vystytis nei pramoninis Saro kraštas. Jei Saro kraštas būtų atsiradęs kaip nepriklausomas darinys, būtų buvę muitų ir valiutų sienos, kurios būtų atskirusios jį nuo Vokietijos ekonomikos stebuklo.

1955 metų referendumas ir jo pasekmės

Žvilgsnis atgal rodo, kad referendumas dėl Saro statuto įvyko 1955 m. spalio 23 d. ir nušviečia tuometines politines nuotaikas. Rinkėjai aiškiai apsisprendė prieš statutą: „prieš“ balsavo 423 434 (67,71 proc.), o už įvaikinimą – tik 201 973 balsai (32,29 proc.). Apskritai buvo pasiektas 96,73 % rinkėjų aktyvumas – tai aiškus didelio gyventojų politinio susidomėjimo šiuo lemiamu istorijos tarpsniu ženklas. Šis sprendimas buvo aiškinamas kaip stiprus signalas, kad daugumai Saro krašto gyventojų pirmenybė buvo teikiama susijungimui su Vakarų Vokietija.

Po metų neigiamo sprendimo buvo priimta Saro sutartis, pasirašyta 1956 m. spalio 27 d. Šie dokumentai nustatė pagrindą, pagal kurį Saro kraštas 1957 m. sausio 1 d. buvo įtrauktas į Vokietijos Federacinę Respubliką kaip 10-oji federacinė žemė. Visas procesas buvo aiškus ir kryptingas, atsižvelgiant į tai, kiek laiko regionas buvo Prancūzijos valdžios šešėlyje.

Dirbtinis atskyrimas

Iki tol Saro krašto gyventojai daugiau nei 110 metų priklausė Bavarijai ir Prūsijai. Istoriniai įvykiai ir Rytų-Vakarų konfliktas paskatino teritorijos atskyrimą nuo Vokietijos ir taip Paryžiuje sukurti vadinamąją „dirbtinę“ politinę vienybę. Daugybė šiuolaikinių liudininkų praneša, kad šeštajame dešimtmetyje federacinės respublikos nesaugumas ir Bonos bei Sarbriukeno politikų noras įtvirtinti šį atskyrimą atsižvelgė į toli siekiančius istorinius ypatumus.

Pagal Saro statutą Saro kraštas būtų tapęs nepriklausomu subjektu, valdomu Europos administracijos, tačiau tuo pat metu būtų išlikęs ekonominėje sąjungoje su Prancūzija. Tačiau ne tokio likimo norėjo dauguma Saro krašto gyventojų. Jie nusprendė, kad geriau priklausys Vokietijos Federacinei Respublikai, nei liktų reikliomis ir nesaugiomis sąlygomis.

Šiuo metu galima teigti, kad Europos susivienijimas, kurio buvo siekiama Saro statutu, šis referendumas nepaveikė. Atvirkščiai, aiškus gyventojų noras klestėti kartu su Vokietija yra esminė Saro krašto istorijos dalis. Pažvelgus į dabartinį Saro kraštą matyti, kad tai ne tik Vokietijos, bet dabar ir svarbi ES dalis.

Apmąstant praeitį tampa aišku, kad Saro kraštas, kaip ir daugelis kitų Europos regionų, turi sudėtingą istoriją, kuriai būdingas apsisprendimo ir priklausymo siekis. Kai šiandien atsigręžiame į Saro kraštą, suprantame, kad istorija ne tik daro įtaką dabarčiai iš praeities, bet ir parodo ateities perspektyvas.