70 metų seserų gyvenimo: Antonija ir Anna pasakoja savo istoriją!

70 metų seserų gyvenimo: Antonija ir Anna pasakoja savo istoriją!

Kai po 70 metų dvi seserys vis dar dalijasi savo kasdienybe, tai rodo labai ypatingus santykius. Anna ir Antonia Breisinger gyvena Sigmaringen mieste ir šiuo metu švenčia ne tik ilgalaikius santykius, bet ir labai skirtingas gyvenimo istorijas. Anna, vyresnioji iš jų, sulaukusi 101 metų, užaugo Horbe prie Nekaro, o 14 metų jaunesnė sesuo Antonia gimė Argentinoje. Pirmą kartą jiedu susitiko 1949 m., kai užaugo daugiau nei 10 000 kilometrų.

Seserų istorija prasideda giliai praeityje. Jos tėvai 1924 m. emigravo į Argentiną ūkininkauti, o Ana Antrojo pasaulinio karo baisumus patyrė Vokietijoje. Antonija įvykius sekė iš atstumo, o vėliau tėvynėje atliko nepaprastą odontologės darbą. Tačiau Vokietijos ilgesys tapo per didelis – karštis Argentinoje ją užklupo, todėl 1955 metais ji grįžo ir tapo pirmąja regiono odontologe moterimi Sigmaringene.

Bendras kelias Sigmaringene

1955 m. rugsėjį Antonia persikėlė į savo sesers Anos butą mokytis vokiečių kalbos. Nuo tada abi seserys kartu dirbo odontologo praktikoje ir lydėjo įvykius Sigmaringene. Bėgant metams jie patyrė ir eismo mažėjimą, ir vokiečių kariuomenės atvykimą. Nors jų miestas keitėsi, jie išliko tokie patys – jų artimas ryšys retkarčiais patirdavo trinties, bet ir sukeldavo aistringų diskusijų.

Kitas įdomus jų bendro laiko aspektas – seserys niekada neįsileidžia vyro į savo gyvenimą. Tai ne tik suformavo jų santykius, bet ir sukūrė savo dinamiką. Juos sieja ne tik skirtingos kilmės istorijos, bet ir kasdienis bendravimas senatvėje daro juos stiprius ir vieningus.

Žvilgsnis į praeitį

Nereikėtų nuvertinti konteksto, kuriame gyveno Anna ir Antonija. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija išgyveno denacifikacijos etapą, kuris tęsėsi iki 1949 m. Nors šie procesai padarė didelę įtaką visuomenei, Anai ir Antonijai asmeninė laimė buvo tokia pat svarbi. Ekonomikos atsinaujinimas Vakaruose, įskaitant valiutos reformas, paskatino sukurti stabilesnę gyvenamąją erdvę. Ludwigas Erhardas sėkmingai pasisakė už socialinę rinkos ekonomiką, kuri greitai paskatino gyvenimo sąlygų pagerėjimą.

Per tą laiką išaugo ir tolesnio mokymosi bei savirealizacijos galimybė, iš kurios Antonija labai pasipelnė savo odontologiniais įgūdžiais. Šie įvykiai atspindi visuomenės, kurioje gyveno dvi seserys, pokyčius ir vidines kovas, kurias jos turėjo įveikti. Tai sukūrė pagrindą integracijai ir galimybę rasti savo vietą šiame naujame, dinamiškame pasaulyje.

Maža smulkmena iš jos kasdienybės, kuri ypač traukia akį: Antonia prieš kelerius metus pradėjo mokytis italų kalbos, būdama 90 metų – neteikdama didelės reikšmės gramatikai! Nuotykis senatvėje, parodantis, kokie gyvenimiški jie visada išliko. Beveik galima sakyti, kad jie turi gerų gabumų atrasti ir mokytis naujų dalykų net ir vėlesniais gyvenimo metais.

Anos ir Antonijos gyvenimai yra ne tik šeimos santarvės liudijimas, bet ir nedidelė šiuolaikinės istorijos dalis, kurioje dviejų moterų išgyvenimai patenka į didelių socialinių pokyčių kontekstą. Ir būtent dėl ​​to jos istorija yra tokia unikali.