Kodėl karščiausia paros valanda ateina tik vakare!

Kodėl karščiausia paros valanda ateina tik vakare!

Vasaros įkarštyje dažnai pagalvojate, kad vidurdienis yra karščiausias laikas. Daugelis žmonių mano, kad maksimali temperatūra pasiekiama tiesiai aukščiausioje saulės vietoje. Tačiau tai yra dažnas klaidingas supratimas, kaip patikslina Vokietijos orų tarnyba (DWD): temperatūra dažniausiai būna nuo 17 iki 18 val., ilgai po to, kai saulė pasiekia piką apie 13.30 val. Rezultatas? Netikėta šiluma, ypač vakare.

Kaip atsiranda šis sezoninis vėlavimas? Atsakymą galima rasti žemės ir oro šilumos kaupime. Šviečiant saulei ji šildo ne tik orą, bet ir žemės paviršių. Ši sukaupta šiluma vėliau išleidžiama per kelias valandas, todėl jaučiama šiluma išlieka aukšta net po saulėlydžio. Mums tai svarbu, nes net jei saulė praranda intensyvumą, vakarai vis tiek gali būti labai šilti.

Temperatūros maksimumai išsamiai

Pažvelgus į Vokietijos orus matyti, kad liepa statistiškai yra šilčiausias mėnuo. Nors saulė aukščiausiai būna birželio mėnesį, žemė jau sukaupė šilumą liepos mėnesį ir ją išleidžia. Šie stebėjimai patvirtina tokių ekspertų kaip Hansas Schipperis paaiškinimus, kurie pabrėžia, kad temperatūros maksimumai atsiranda ne iš karto esant aukščiausiam saulės spinduliavimo lygiui, o tik tada, kai viskas tinkamai įkaista.

Be to, galima pastebėti, kad žiemą didžiausios vertės pasiekiamos nuo 1 iki 14 val., o vasarą šis laikas sumažėja iki maždaug 16 ir 17 val. Tai kelia įdomų klausimą: kada yra vėsiausias paros metas? Keista, kad tai ne vidurnaktį ar prieš pat saulėtekį, o iš tikrųjų vėliau, nes naktis ir toliau vėsta, kol pirmieji saulės spinduliai vėl sušildo žemės paviršių.

Oro reiškiniai ir jų interpretacija

Orų mokslas yra senovinis menas, kuris per šimtmečius įgavo patrauklių formų. Žmonės visada naudojo gamtos ženklus orui prognozuoti. Nesvarbu, ar tai būtų saulėtą dieną rodanti rasa ryte, ar skruzdėlės, besislepiančios esant blogam orui, gamta turi savų ženklų. Rymo orų formulės, dar žinomos kaip „valstiečių taisyklės“, buvo sukurtos viduramžiais ir vis dar renkamos bei tiriamos ir šiandien.

Mokslas visus šiuos stebėjimus susistemino. Debesų formos yra pavyzdys, kaip galime interpretuoti oro reiškinius. Mokslininkai skirsto debesis į skirtingas kategorijas: nuo aukštųjų plunksninių debesų, kurie rodo šiltą frontą su lietumi, iki žemųjų sluoksninių debesų. Ši debesų klasifikacija kartu su šiuolaikine meteorologija, kuri nuo šių laikų vystėsi kuriant naujus matavimo prietaisus, tokius kaip termometrai ir barometrai, rodo, kiek toli mes nuėjome.

Dėl technologijų pažangos, nuo palydovinio vaizdo gavimo iki radarų stočių, meteorologai dabar gali sudaryti orų prognozes iki savaitės iš anksto iki 90 % tikslumo. Tai visiškai kitoks vėjas, kai pagalvoji, kokią didelę įtaką mūsų kasdienybei daro orai.

Orai tebėra patraukli tema, kuri kiekvieną dieną meta iššūkius ir stebina – ir kaip visada: orų prognozavimas yra ir menas, ir mokslas!